background

Kognityviniai iškraipymai švietime

Paskelbta 2018-09-16 , Kategorija: vertimai

Kognityviniai iškraipymai - tai mąstymo klaidos, kurias mes darome automatiškai, dėl stereotipų ir įsišaknijusių įsitikinimų, dėl klaidingų situacijos vertinimų ar dėl analitinių funkcijų trikdžių. Tokių klaidų rezultatais tampa netikslūs teiginiai, iracionalus elgesys ir nelogiški veiksmai.

Kai kuriais atvejais šie iškraipymai yra disfunkcionalūs. Trukdo pasiekti adekvatų tarpusavio supratimą, tinkamai įvertiniti save ir aplinkinius, įsisavinti informaciją, ir, galų gale, mažina gyvenimo kokybę. Čia surinkti dažniausiai pasitaikantys pavyzdžiai apie kognityvinius mąstymo iškraipymus, kurie kiša pagalius į vaikų mokymo, ugdymo ir saviugdos ratus. Galbūt, ateityje jums bus lengviau išvengti stereotipų pinklių.

Halo efektas arba aureolės efektas

Šiuo atveju vienas ryškus asmens bruožas nustelbia visus kitus. Todėl sprendimai, susiję su šiuo asmeniniu bruožu, išsiplečia ir į kitas sritis. Dėl „aureolės efekto“ mokiniai, kurie puikia save rekomendavo atliekant tam tikras užduotis, dažnai gauna puikius įvertinimus ir už tas užduotis, kurias atliko prastai, net ir kitose dalykuose. Taip auginami „pirmūnai iš inercijos“, kuriems tampa sunku nepriklausomų testų metu ar perėjus į kitą mokyklą.

Janas Vermejeris. Muzikos pamoka

Dar labiau apmaudus yra halo efektas, susijęs su išoriniu patrauklumu. Mokslinikų psichologų Margaret Clifford ir Elaine Hatfield atlikto eksperimento, kuriame dalyvavo amerikiečių mokytojai, metu buvo nustatyta, kad vaikai, kurių išvaizda tradiciškai laikoma simpatiška ir miela, mokytojams atrodo labiau pažangesni. Tas pats pasakytina ir apie atvirkštinę galimybę - „pernelyg mieli“ jauni vaikinai ir merginos gali atrodyti mažiau protingi. Nors esamų grožio standartų atitikimas jokiu būdu neįtakoja gebėjimo būti protingu žmogumi.

Kaip kovoti. Jei esate mokytojas, pabandykite atskirti konkrečius rezultatus nuo ankstesnių nuopelnų, pasiekimų nesusijusiose srityse ir asmeninių savybių. Vertinkite ne žmones, bet jų pasiekimus. Nereikia užmerkti akių į tai, kad pirmūnas negali susidoroti su tam tikromis užduotimis - pabandykite išsiaiškinti, kokia yra problema.

Dirbtinai pakeltas įvertinimas toks pat žalingas, kaip ir neteisingai sumažintas.

Atsitinka ir taip, kad mokinio, iš kurio jūs dėl kokios nors priežasties nieko gero nesitikite, pasiekimai lieka nepastebėti. Būtina suprasti, kodėl iš tikrųjų jūs iš jo nieko nesitikite? Gal būtent tai nužudo jo iniciatyvą?

Jei, būdamas mokiniu, tapote stereotipinio mąstymo auka, nepamirškite, kad tai jokiu būdu neturėtų paveikti jūsų savigarbos: mokytojai taip pat klysta. Tuo pačiu metu nereikia painioti diskriminacijos su savo tingumu. Žinoma, visi tėvai yra įsitikinę, kad jų vaikas „netoks“, kad jis vertinamas netinkamai. Norint suprasti, ar iš tikro esate netinkamai įvertintas, ar tik norėtumėte perkelti atsakomybę, pakanka sąžiningai sau atsakyti į klausimą: „Ar esu pasiruošęs kreiptis į objektyvų ekspertą ir patikrinti savo žinias?“

Žinių prakeiksmas

Šis iškraipymas trukdo dėstytojams, mokyklų mokytojams ir jo pasekmės labai kenkia mokiniams. Dažnai mums atrodo, kad užduotis yra lengva, o sprendimas - akivaizdus. Tačiau mokinys, kuriam užduotis toli gražu nėra aiški, mokytojo akyse atrodo atsiliekantis ir dažnai net kelia susierzinimą: „Na, kaip įmanoma to nesuprasti?“.

Mūsų protas sutvarkytas taip, kad ką nors supratus ir sužinojus, mums labai sunku grįžti į mūsų ankstesnį nežinojimą.

Supratimo problema yra aktuali kognityvinio mokslo ir epistemologijos tema. Prieš suformuodami įgūdį mes pirmiausia nesuprantame, kaip išviso kažkas gali atlikti ką nors panašaus, tada stengiamės pakartoti, nekartą klystame ir ilgai studijuojame metodiką, stebėdamiesi netikėtais atradimais. Palaipsniu išsivysto automatizmas, sklandus ir laisvas instrumentų valdymas, atsiranda noras improvizuoti. Tuomet paprastai žmonės pradeda mokyti kitus. Tačiau šie kiti neturi tokių, jau įsisavintų, įgūdžių!

Kaip kovoti. Kai „žinių našta“ trukdo, pabandykite psichologinį eksperimentą, kuris grąžintų į tuos laikus, kada jūs pats mokėtės. Truputį atitolkite nuo savo dabartinės asmenybės, žinių ir įgūdžių. Įsivaizduokite save kaip „švarią lentą“, tarsi pirmą kartą matytumėte šiuos skaičius, knygą ar sporto įrankį.

Jei vaizduotė primygtinai tvirtina, kad jūs visada su tuo lengvai susidorodavote, pabandykite įsivaizduoti kažką, kas iki šiol nebuvo patirta. Pavyzdžiui, jūs nežinote, kaip važiuoti dviračiu. Tikriausiai, turėtumėte galvoti, kad išlaikyti pusiausvyros yra neįmanoma. Štai kaip nepažįstamą medžiagą mato jūsų mokinys. Jam reikia pagalbos - tik ne iš Olimpe sėdinčio, bet iš to, kuris yra pasirengęs kartu su juo tyrinėti ir nuoširdžiai stebėtis atradimais.

Klaidinga telepatija

Emily Shanks. New Girl at School

„Minčių skaitymas“ - dažnas projekcinio iškraipymo atvejis, kai mes nesąmoningai tikimės iš kitų tokio paties mąstymo, koks yra mūsų. Tai būdinga nepasitikintiems savimi paaugliams, kurie mano, kad klasiokai nuolat juos aptarinėja (ir būtent, tai, ką mes norėtume išlaikyti paslaptyje), o mokytojai galvoja, kad jie yra kvaili. Įsitikinimas, kad „tėvai mano, jog man tai nepavyks“, visada neigiamai įtakoja vaiko sėkmę ir pažangumą. Analogiškai, mokytojams ir tėvams būdinga mintis: „Jis daro tai specialiai, siekdamas suerzinti mane!“, nors vaikas neturi supratimo apie tokią savo motyvaciją.

Negeneruoti kitų žmonių minčių - svarbus įgūdis adekvačiam aplinkos suvokimui.

Kaip kovoti. Įsitikinimai, kuriuos subjektas priskiria kitiems, dažniausiai priklauso jam pačiam. Todėl, jei vaikas mano, kad mokytojai laiko jį kvailiu, reiktų suprasti, kodėl jis išviso tokį apibrėžimą taiko sau. Kas konkrečiai jam nepavyksta? Kaip tai ištaisyti? Neaiškios baimės iš karto pereis į konstruktyvių veiksmų seką. Kad nepatektumėte į klaidingų projekcijų spąstus vaikų atžvigliu, stenkitės su jais bendrauti nuoširdžiai.

Niekada neklausykite patarimo pasitikėti „mokytojo intuicija“, „tėvų instinktu“ ar kokia nors kita slapta galia. Kvietimas į neracionalumo erdvę skirtas atriboti asmenį nuo realaus nuostatų peržiūrėjimo, nes jokia intuicija negali pakeisti sąžiningo pokalbio. Toks požiūris lemia tai, kad aplinkinis pasaulis tampa mitologiniu ir stereotipiniu. Tada nenustebkite, kad, jau išaugęs, vaikas pasakys jums tai, ko nesitikėsite: išaiškės, kad jūs nieko nežinojote apie jo tikruosius interesus ir vertybes.

Katastrofizacija

Tai yra tikėjimas, kad nesėkmės, su kuriomis susidūrėme arba galime susidurti, yra tokios didelės, jog jų negalima įveikti. Be to, mes dažniausiai net nepatiksliname sau, kas tai yra - „negalima išgyveti“. Ryškus pavyzdys yra egzaminų baimė. Jei egzaminas bus išlaikytas mažesniu balu nei reikia, tai… Toliau, kaip taisyklė, išplečiamos akys ir įsivyrauja reikšminga tyla, leidžianti įsivaizduoti patį blogiausią susikosčiusių aplinkybių variantą. Jau pati galimybė neįstoti į norimą universitetą vertinama kaip katastrofa. Nors iš tikrųjų tai būtų tik ateities planų pasikeitimas.

Gustave Courbe. The Desperate Man (autoportretas)

Psichologas Richardas Lazarusas, priskiriantis katastrofizaciją prie kognityvinių mąstymo iškraipymų, apibrėžia tai kaip situaciją, kai neigiamo įvykio reikšmė yra pervertinta ar sustiprinta. Remiantis Lozoriaus eksperimento rezultatais, tais atvejais, kai stresas priklauso nuo grėsmės įvertinimo ir jos žala yra pervertinta, stresinės reakcijos gali būti panaikintos, atitraukiant žmogaus dėmesį nuo situacijos grėsmingumo.

Kaip kovoti. Pažvelgus objektyviai, siaubas pasirodys ne toks jau ir baisus. Neįstosite į šį universitetą - įstosite į kitą. Kai kuriose šalyse yra atidėto įstojimo praktika, kai jaunas žmogus po mokyklos mokosi savarankiškai, savanoriauja, mokosi profesijos prieš pasineriant į akademinį mokslą. Taigi, yra įvairių būdų, kaip elgtis išsilavinimo varžybose. Sielvarto šaltinis yra ne atitinkama padėtis, o masinė isterija.

Taip pat svarbu nenusiristi į priešingą kraštutinumą, į savo emocijų ir pergyvenimų nuvertinimą. Žinoma, abiturientui egzaminai ir priėmimas į aukštąją mokyklą yra pagrindinis siekis, o jo jausmai yra tikri ir gilūs. Katastrofizacija nesiejama su nebūtų problemų išgalvojimu, tai yra objektyviai egzistuojančių problemų reikšmės išpūtimas. Tačiau palyginus su vaikų, visai neturinčių prieigos prie švietimo, bėdomis ši problema nėra tokia didelė. Paaiškinkite vaikui, kad jo asmeninė vertė nepriklauso nuo egzaminų rezultatų ir problemas galima išspręsti. Arba galite taikyti klasikinį klausimą „Ar tai bus tau svarbu po dešimties metų?“.

Anksčiau buvo geriau

Šis teiginys yra susijęs su visa mąstymo iškraipymų virtine. Remiantis eksperimentais, žmonės labiau linkę tikėti informacija, kurią jie gauna pirmiau, net jei vėliau ji buvo paneigta. Šis klaidos tipas apibūdinamas kaip „diskredituotų įsitikinimų stabilumas“. Įsitikinimai, kartą įsirėžę į mūsų smegenis, dar ilgai išlaiko savo įtaką mūsų mintims ir sunku jais atsikratyti.

Pasak kitų eksperimentų, labiau teigiamas įspūdis apie žmogų susidaro, kai jis yra apibūdinamas kaip „protingas, darbštus, impulsyvus, užsispyręs, pavydus“, nei kai tie patys žodžiai pateikiami atvirkštine tvarka. Mes linkę labiau būti nusiminę dėl kažko praradimo, nei džiaugtis radę tą patį kažką. Vienu žodžiu, mes labai skeptiškai žiūrime į naujoves, tai yra instinktyvaus apsaugos mechanizmo, kurį paveldėjome iš mūsų protėvių, dalis. Netgi programinės įrangos atnaujinimai dažnam sukelia stresą.

K.Lorencas ir jį sekančios žąsys. Šaltinis: britannica.com

Etologas Konradas Lorenzas, tyrinėjęs gyvūnų imprintingą, išsiaiškino, kad ką tik gimęs žąsiukas pirmą pamatytą objektą priima kaip mamą žąsį. Taip pasireiškia adaptyvus elgesys, leidžiantis gyvūnams perimti įpročius. Atliekant bandymus, žąsiukai sekdavo kitos rūšies gyvūnus, užvedamus žaislus ir patį Lorencą. Šis eksperimentas paminėtas, žinoma, kaip metafora. Visgi, žmonėms susidoroti su buvusių laikų garbinimu yra labai sunku. Net ir senovės babiloniečiai ant molio puodų raižė nusiskundimų tekstus, kad dabartiniai jauni žmonės „yra klastingi, neatsargūs ir nepanašūs į ankstesnių laikų jaunimą“.

Žinoma, jūsų bendraamžiai buvo geresni nei šiandieniniai vaikai, buvę mokiniai - protingesni, senoji egzamino forma - patogesnė… O ledai kažkada kainavo 48 kapeikas ir buvo tikrai skanūs!

Kaip kovoti. Kaip ir kitos šališko elegsio rūšys, šis iškraipymas įveikiamas racionalumu. Sudarykite naujos ir senos metodikos, programų, renginių privalumų ir trūkumų sąrašą. Tam, kad neleisti sau naujoves užversti minusų kalnu, įveskite aiškius vertinimo kriterijus: praktiškumą, patogumą, laiko taupymą - viską, ką laikote svarbiu. Viskas gyvenime keičiasi - susitaikykite su tuo. Svarbiausia suprasti, kurios naujovės gali sukelti realią žalą, o kurios tik sukelia neurozę, nes pritrūksta žinių ar kontrolės.

Refleksuoti apie savo paties mąstymą yra sunku, nes šiuo atveju tiriamasis objektas ir tyrėjas yra vienas asmuo. Pastebėti savo pąsamonę veikiančius mechanizmus, tai tarsi pamatyti ir suprasti kompiuterinį kodą, besislepiantį už išorinio programos vaizdo, ar aptikti sudėtingą scenos mechanizmų sistemą, praskleidus teatro dekoracijas.

Tačiau, skirtingai nuo mašinų, mes galime keisti savo veiksmų programą sąmoningomis valios pastangomis. Tai reiškia, kad kognityviniai mąstymo iškraipymai gali būti ištaisomi. Šiek tiek pamąsčius ir uždavus sau klausimą „o kodėl, tiesą sakant, aš taip elgiuosi?“, galima nustoti bijoti naujovių ir labiau praplėsti savo pasaulio suvokimo ribas.

Šaltinis: Когнитивные искажения в образовании

PLUGINS.JS_COMMENTS.PROVIDERS.DISQUS.COPYRIGHT